Pastaruoju metu daugelį Europos šalių drebina ūkininkų streikai. Daug kalbama apie per ilgą
laiką susikaupusias problemas žemės ūkyje. Akivaizdu, kad šis sektorius yra labai svarbi ES
ekonomikos dalis, reikalaujanti šviežio požiūrio. Perprodukcija, konkurencingumas, ydinga
subsidijų sistema – temos, reikalaujančios aiškių sprendimų ir pokyčių. Deja, dominuojant
diskusijoms žemės ūkio klausimais, nepelnytai į antrą planą nustumiamas kitas strateginis ES
sektorius – jūrinė ekonomika.
Europos valstybių sukaupta jūreivystės patirtis, laivybos tradicijos, uostų valdymo praktika
daugelį metų leido diktuoti madas visame pasaulyje. Deja, jau kurį laiką Europos jūreivystės
konkurencingumas yra sumažėjęs. Vis didesnį vaidmenį atlieka kiti pasaulio regionai. Norėdami
atnaujinti Senojo žemyno jūrinį potencialą, turime nedelsdami priimti svarbius ir savalaikius
sprendimus tiek ES institucijų, tiek nacionalinių vyriausybių lygmenyse.
Mūsų protėviai vikingai niekada nesuprastų ir net neleistų, jeigu Europos jūrinių reikalų kartelės
lygis būtų nuleistas. Ką reikia daryti, kad Europos jūrinis pajėgumas būtų sustiprintas? Kaip
pasiekti, kad ES valstybių piliečių užimtumas jūrinėje jūreivystėje taptų didesnis, o tai užtikrintų
valstybių ekonominį augimą bei šiame sektoriuje dirbančių žmonių palankesnę ekonominę
gerovę? Paprasčiausiai reikia būti geresniems ir pranašesniems už kitus, bet kaip to pasiekti?
Dirbdamas kapitono darbą, vėliau organizuodamas tarptautinį jūrinį verslą ir glaudžiai
bendradarbiaudamas su jūrininkų mokslo institucijomis, esu sukaupęs nemažą praktinių ir
teorinių žinių bagažą. Tai leidžia man turėti viziją, kuria kryptimi turėtų būti plėtojama ir
sėkmingai vystoma jūrinė ekonomika visoje ES. Noriu glaustai pasidalinti savo išvadomis.
Matau tris labai svarbias jūrinio sektoriaus temas, kurių nuoseklus vystymas duotų apčiuopiamų
rezultatų jau netolimoje ateityje: ES administracinės pertvarka, jūrininkų gerovės užtikrinimas,
naujų veiklos krypčių paieškos. Tai – kertiniai orientyrai, pagal kuriuos turėtų būti naviguojama
visoje ES jūrinėje politikoje. Labai trumpai aptarkime kiekvieną iš jų.
Nepaisant deklaruojamos regionų politikos, ES institucijos išlieka pakankamai centralizuotos.
Didžioji dauguma svarbiausių Europos valdymo ministerijų yra koncentruotos Briuselyje,
Liuksemburge ar Strasbūre.
Skatinant didesnę ES administracinių institucijų decentralizaciją, pravartu būtų labiau pasitikėti
Europos regionais, deleguoti jiems daugiau funkcijų ir perkelti įvairias ES valdymo institucijas iš
Briuselio. Klaipėdoje ir kitose Baltijos šalių uostuose galėtų įsikurti Jūrinio reikalų
departamentas, kuris koordinuotų ir būtų atsakingas už visos ES jūrinės politikos bei jos
įgyvendinimą. Juolab, kad šiuo metu yra patogus metas Rytų Baltijos valstybėms imtis
lyderystės visos Europos jūreivystės rinkoje.
Rytų Baltijos regionas turi gerai išvystytas jūrinės tradicijas ir stiprią specialistų rengimo bazę.
Dėl savo judrumo, sumanumo, sukauptų žinių ir patirties galime diktuoti naujas jūreivystės
tendencijas visame žemyne. Pagaliau reikia įvertinti ir kitą labai svarbią aplinkybę. Rytų Baltijos
regionas paskutiniais dešimtmečiais išvystė itin lanksčią ir efektyvią logistikos sistemą bei
sukūrė tinkamą pervežimų infrastruktūrą. Esame pranašesni už daugelį kitų senosios Europos
regionų. Dėl patogios geografinės padėties ir gerai išvystytos logistikos tapome labai svarbiais
transportavimo centrais tiek rytų-vakarų, tiek pietų-šiaurės vektoriais. Todėl visiškai logiška
būtų, kad ir ES jūrinių reikalų administracinės institucijos su savo ištekliais būtų pritraukiamos į
šį regioną. Be jokios abejonės, tai būtų ir didelis postūmis Klaipėdai, Rygai ar Talinui, tačiau
kartu ir didelis iššūkis bei atsakomybė tapti ES jūriniu centru.
Kitas klausimų blokas, kuris reikalauja sprendimų visos ES lygiu, yra jūrininkų gerovė.
Laikmečio iššūkiai verčia peržiūrėti šiuo metu galiojančius ES jūrinį sektorių reglamentuojančius
teisės aktus. Būtina suvienodinti mokesčius visiems ES jūreiviams ir jūreivystės profesijų
atstovams. Tuo pačiu supaprastinant esamą tvarką, reikia nustatyti vienodus standartus
įsidarbinant visiems jūreiviams, nekreipiant dėmesio į laivo vėliavą arba jo registrą. Juolab, kad
šiuo metu visame pasaulyje jaučiamas jūrinių profesijų stygius, todėl itin svarbu, kad ES
piliečiams būtų leidžiama įsidarbinti be vėliavos arba įsidarbinančiojo šalies apribojimų. Taip
pat, reikia standartizuoti ES teisės aktus dėl ES jūreivių įdarbinimo, leidžiant išimties tvarka
įdarbinti bet kokį ES pilietį-jūreivį, bet kokioje ES šalyje ir be apribojimų.
Šiuo metu egzistuoja tvarka, kad, pavyzdžiui, Lietuvos įmonė, negali įdarbinti Latvijos jūreivio,
siunčiant jo dirbti į Olandijos, Portugalijos ar bet kurios kitos ES šalies vėliavos laivą, nes teisės
aktai numato, kad tik šalies rezidentas (šiuo atveju, Lietuvos rezidentas) gali būti įdarbinamas.
Tokia tvarka ženkliai apriboja jūrinio sektoriaus diversifikaciją bei konkurencingumą ES šalyse,
ribojamos ir jūreivių galimybės įsidarbinti, nėra laisvo ir vieningo ES rinkos mechanizmo.
Pakeitus šias tvarkas, tai leistų šalies verslui surinkti daugiau mokesčių į valstybės biudžetą,
įdarbinant ES piliečius jūriniuose projektuose, o jūreiviai neieškotų šešėlinės ekonomikos
priemonių, bandant įvairias alternatyvias įsidarbinimo schemas. Jūrininkų mokami mokesčiai
keliautų ne į laivo vėliavos valstybę, bet į tos valstybės, kurios piliečiais yra jūrininkai, biudžetą.
Tai garantuotų didesnes socialines garantijas ir socialinę apsaugą dirbantiems jūrininkams.
Sėkminga laivyba, jūrinio sektoriaus plėtra yra neįmanoma be svarbiausio elemento –
profesionalaus jūrininko ekonominės ir socialinės gerovės.
Toliau vystant ES žaliąjį kursą, tampa itin aktualu ieškoti naujų jūrinio komplekso vystymosi
krypčių. Viena iš tokių – žalioji jūrinė energetika. Tai yra perspektyvi sritis, į kurią pravartu
sutelkti ES fondų investicijas ir nukreipti ES mokslo bei studijų potencialą. Vienu iš sėkmingų
šios srities pavyzdžių gali tapti vėjo jėgainių parko kūrimas Baltijos jūros šelfe netoli Klaipėdos.
Tokių projektų įgyvendinimas suteikia didelį stimulą viso regiono ekonomikai, skatina gerai
apmokamų darbo vietų atsiradimą jūrinės inžinerijos, energetikos, logistikos ir laivybos srityse.
Akivaizdu, kad vien gerų norų vystyti tokio kalibro projektus nepakanka. Neužtenka ir
investicijų telkimo. Būtinas nuoseklus pasirengimas, kurio metu turi būti parengti jūrinės
energetikos specialistai, sukurta reikiama infrastruktūra, sudarytos palankios mokestinės sąlygos
ir sukurta aiški bei efektyvi teisinė aplinka.
Vėjo jėgainių parko atsiradimas Klaipėdoje neabejotinai pakeltų miestą ir visą regioną į
aukštesnį kokybinį, ekonominį ir akademinį lygmenį. Labai džiaugiuosi, kad sutelkus Klaipėdos
jūrinės bendruomenės pastangas pavyko Lietuvos aukštąją jūreivystės mokyklą sėkmingai
integruoti į Vilniaus technikos universitetą. Tai sustiprina uostamiesčio aukštojo mokslo įstaigos
akademinį ir mokslinį potencialą bei išplečia mokymo bazę.
Sutelktų ir stiprių mokslo pajėgų reikia jau dabar. Tam, kad būtume pasiruošę įgyvendinti
didelius ekonominius projektus, o tuo pačiu dar labiau sustiprintume jūrinių profesijų prestižą,
puoselėtume turtingas jūrinės tradicijas ir vykdytume prasmingas edukacines programas
visuomenėje.
Jūsų Kapitonas Artur Truš
