MOKESČIAI. DAUG KARTŲ ŽADĖTA JŲ NEBEDIDINTI.
Valdžia toliau buria, žmonės moka…
Regis, Lietuvos valdančioji koalicija atrado stebuklingą cilindrą…
Vos tik pritrūksta pinigų, įkiša ranką ir ištraukia naują mokestį.
Vieną savaitę – cukrui, kitą – lošimams, trečią – alkoholiui, tabakui ar įmonių pelnui. Staigmenos iš kepurės šokinėja vienas po kito. Tik šio politinio cirko bilietus kažkodėl apmoka Lietuvos žmonės.
O juk dar visai neseniai girdėjome pažadus naujų mokesčių nebeįvedinėti ir esamų nedidinti. Bet pažadai, matyt, galioja tik tol, kol nepradedamas dėlioti biudžetas.
Šiandien vis labiau panašu, kad valdantieji nebeturi aiškios ekonominės strategijos. Turi tik vis ilgėjantį sąrašą, iš ko dar būtų galima paimti pinigų.

Mokesčių zoologijos sodas plečiasi
Pažvelkime, ką kartu su 2027 metų biudžetu siūlo Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP), Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos valdoma koalicija.
Saldintų gėrimų akcizą, įvestą vos šių metų pradžioje, jau siūloma didinti beveik dvigubai. Mažiau cukraus turintiems gėrimams tarifas kiltų nuo 7,4 iki 14 centų už litrą, daugiau cukraus turintiems – nuo 21 iki 40 centų. Skaičiuojama, kad pakeitimai per metus papildomai atneštų apie 21 mln. eurų.

Loterijų mokestį norima padidinti nuo 18 iki 20 procentų, o didžiausioms azartinių lošimų bendrųjų pajamų dalims taikyti net 36 procentų tarifą. Tikimasi iki 36 mln. eurų papildomų pajamų.
„Valstiečiai“, kurių atstovė Aušrinė Norkienė priminė koalicinius įsipareigojimus, atkakliai siūlo papildomai didinti alkoholio ir tabako akcizus. Nors jų didėjimo grafikas jau patvirtintas! Premjero Mindaugo Sinkevičiaus skaičiavimu, papildomas akcizų didinimas galėtų atnešti dar apie 20 mln. eurų.

Dar vienas sumanymas – naftos perdirbimo įmonių viršpelnio apmokestinimas. Iš jo tikimasi iki 70 mln. eurų. Tiesa, konkreti schema dar neparengta.
Tai kol kas skirtingos brandos pasiūlymai ir preliminarūs skaičiavimai, o ne priimti įstatymai ar garantuotos pajamos. Tačiau pati kryptis jau iškalbinga.
Biudžeto skylės kamšomos žmonių piniginėmis…
2027 metų biudžeto projekte numatytas 3,8 procento BVP valdžios sektoriaus deficitas.
Neabejoju, kad gynybai, pensijoms, švietimui ir sveikatos apsaugai lėšų reikia.

Mane ypač stebina saldintų gėrimų istorija. Mokestis dar nespėjo atšvęsti pirmojo gimtadienio, o valdžia jau nori jį beveik padvigubinti.
Ar išanalizuota, kaip jis pakeitė vartojimą, kainas, gamybą, investicijas? Ar įvertinta, kiek darbo vietų nuo tokių sprendimų priklauso?
Sveikatos argumentai svarbūs. Bet jeigu pagrindinis tikslas yra mažinti cukraus vartojimą, reikia aiškių sveikatos rodiklių, o ne vien džiaugsmo, kiek papildomų milijonų subyrės į biudžetą.
Dar keisčiau atrodo valdžios santykis su degalų kainomis. Lapkričio pradžioje litras dyzelino Lietuvoje vidutiniškai kainavo apie 47 centais daugiau nei Lenkijoje. Latvijoje jis taip pat buvo pigesnis. Degalai brangsta, vežėjams, ūkininkams, verslui ir gyventojams didėja išlaidos, o valdžia neskuba mažinti akcizo.

Priešingai – galiojančiame grafike nuo 2027 metų numatytas tolesnis degalų akcizų CO₂ dedamosios didinimas.
Kiekvienas papildomas centas degalų kainoje keliauja per visą ekonomiką: į transportą, prekių pristatymą, paslaugas ir galiausiai į pirkėjo čekį. Infliacija nėra stichinė nelaimė, kurios valdžia negali paveikti. Kartais ji pati tampa kainų augimo bendraautore.
Lenkai skaičiuoja pirkėjus, mes – naujus mokesčius?
Lietuva nėra uždara sala.
Mes konkuruojame su Lenkija, Latvija, Estija. Dėl investicijų, darbo vietų, turistų, prekybos ir kiekvieno pirkėjo. Jeigu Lietuvoje apsipirkti, įsipilti degalų ar vykdyti verslą tampa brangiau, vartotojai ir investuotojai turi alternatyvų. Pasienyje tai ypač akivaizdu.
Kai lietuvis išleidžia pinigus Lenkijoje, kartu su juo sieną kerta ir dalis potencialių Lietuvos biudžeto pajamų.
Padidinti tarifą 20 procentų nereiškia automatiškai surinkti 20 procentų daugiau pajamų. Vartojimas gali mažėti, prekyba persikelti kitur, o dalis ekonomikos – pasitraukti į šešėlį.
Valstybei reikia ne didesnio samčio, o didesnio puodo!
Mano įsitikinimu, Lietuvos finansų politikai reikia esminio mąstymo pokyčio: nuo nuolatinio pinigų perskirstymo – prie gebėjimo juos uždirbti.
- Turime skatinti vartojimą didindami žmonių perkamąją galią;
- Kurti palankesnes sąlygas smulkiajam ir vidutiniam verslui;
- Pritraukti investicijų į regionus;
- Remti produktyvumą ir naujų darbo vietų kūrimą.
Pavyzdžiui, mažesnė reinvestuojamo pelno mokestinė našta galėtų paskatinti įmones įsigyti įrangos, plėsti gamybą, samdyti darbuotojus.
Daugiau gerai apmokamų darbo vietų reikštų daugiau gyventojų pajamų mokesčio, socialinių įmokų ir vartojimo.
Kartu būtina rimtai peržiūrėti viešojo sektoriaus veiklos efektyvumą. Ne mechaniškai karpyti išlaidas, o matuoti rezultatus.
Kodėl privati įmonė turi nuolat ieškoti, kaip pasiekti daugiau mažesnėmis sąnaudomis, o valstybėje papildomo finansavimo poreikis pernelyg dažnai tampa savaime suprantamu dalyku?
Valstybės biudžetas neturi būti begalinis pageidavimų koncertas, kuriame už kiekvieną naują kūrinį žiūrovai privalo papildomai susimokėti.
Nesu prieš visus mokesčius ar prieš atsakingą valstybės finansų valdymą.
Esu prieš chaotišką jų didinimą be nuoseklios strategijos, poveikio vertinimo ir aiškaus atsakymo, kaip Lietuva taps turtingesnė.
Todėl valdančiajai koalicijai siūlyčiau pagaliau padėti į šalį stebuklingą mokesčių cilindrą ir imtis tikros ekonominės politikos. Nes kol valdžia iš kepurės traukia naujus mokesčius, Lietuvos žmonės vis dažniau iš savo piniginių ištraukia tik nusivylimą.




