Gražios terasos, tušti barai ir mirštantis senamiestis…
AR TOKIOS KLAIPĖDOS NORIME?
Klaipėdos senamiesčio barai krenta vienas po kito. Kaip lapai rudenį. Tik bėda, kad pavasarį jie nebeataugs! Dar viena užsidariusi kavinė. Dar vienas parduodamas restoranas. Dar vienas užgesęs senamiesčio langas. Ir taip pamažu gyvybinga Klaipėdos širdis virsta vaiduoklių susitikimo vieta.
Apie šią problemą jau kalbėjau.
Tačiau šiandien noriu papasakoti vieną susitikimą, po kurio man kilo labai rimtas klausimas: ar mes dar bandome gelbėti Klaipėdos senamiestį, ar jau savo rankomis padedame jį pribaigti?
PAGALBOS ŠAUKSMAS IŠ TEN, KUR, ATRODYTŲ, VISKAS GERAI
Šiandien buvau asmeniškai pakviestas susitikti su vieno legendinio, klaipėdiečių puikiai žinomo ir mėgstamo senamiesčio baro šeimininku. Prisipažinsiu, nustebau.
Tai vieta, kurioje netrūksta žmonių, skamba muzika, verda gyvenimas. Žvelgiant iš šalies atrodo, kad verslas klesti. Tačiau už gražaus fasado – visai kita realybė.
Savininkas atvirai papasakojo, kaip iš tiesų šiandien gyvena Klaipėdos barai. Apie augančias išlaidas, tirpstantį pelningumą ir nuolatinę kovą dėl išlikimo.
Ir ištarė tai, kas tikrai privertė suklusti.
Jo teigimu, kone kiekvienas jam pažįstamas senamiesčio baro savininkas jau svarsto galimybę parduoti savo verslą. Tik viešai apie tai nekalba. Kodėl? Nes vos pasklidus žiniai, kad baras parduodamas, klientai gali pradėti jį aplenkti. O tada pabaiga ateitų dar greičiau.
Tai nėra oficiali viso sektoriaus statistika. Tai žmogaus, kasdien gyvenančio šiame versle, liudijimas. Bet būtent todėl į jį turime labai rimtai įsiklausyti!
KAI IŠLAIDOS KYLA, O KAINŲ KELTI NEBEGALI
Susitikime išgirdau ir labai konkrečių skaičių.
- 2020 metais minimalus valandinis atlygis Lietuvoje buvo 3,72 euro. Šiandien – 7,05 euro. Per šešerius metus jis išaugo beveik 90 procentų! Ir aš tikrai nesakau, kad darbuotojams nereikia didesnių atlyginimų. Priešingai! Žmonės privalo uždirbti oriai.
Tačiau turime suprasti ir kitą medalio pusę. - Barui reikia mokėti atlyginimus, nuomą, komunalinius mokesčius, išlaikyti įrangą, pirkti produktus. Auga akcizai, brangsta tiekimas.
- Štai vienas konkretus pavyzdys, kuriuo pasidalijo baro šeimininkas: jo pateiktais duomenimis, populiaraus „Švyturio Ekstra“ alaus įsigijimo kaina per aptariamą laikotarpį padidėjo apie 43 procentus.
O kiek galima branginti alaus bokalą klientui? Žmonių piniginės juk ne guminės! Pakelsi kainą – prarasi dalį lankytojų. Nekelsi – nebeišgalėsi padengti išlaidų.
Užburtas ratas, kuriame verslas vis greičiau sukasi ne pelno, o išlikimo link.
IR ŠTAI ČIA ATEINA SAVIVALDYBĖ. NE SU PAGALBOS RANKA, O SU NAUJAIS REIKALAVIMAIS!
Nuo lapkričio 1 dienos įsigalioja nauji Klaipėdos senamiesčio lauko kavinių ir terasų reikalavimai. Suprantu norą turėti gražų, tvarkingą ir estetišką senamiestį.
Bet ar tikrai pasirinkome tinkamiausią laiką?
Mano pašnekovas pasakojo, kad jo barui naujieji reikalavimai gali tapti paskutine vinimi į karstą. Žmogus šiandien neturi pakankamai lėšų net esamai terasai išmontuoti. O apie naujos įrengimą pagal papildomus reikalavimus apskritai negali būti kalbos!
Ir ką jam daryti?
Uždaryti barą? Atleisti darbuotojus? Palikti dar vieną tuščią patalpą senamiestyje?
Savivaldybė viešai skelbė, kad naująją tvarką aptarė su verslo atstovais ir sulaukė jų pritarimo.
Tačiau mano pašnekovas apie tokį susitarimą teigė nieko nežinojęs. Jo niekas neklausė, kokia konkreti jo verslo finansinė situacija ir ar jis pajėgus įgyvendinti pokyčius.
Tai verčia paklausti: ar dialogas su keliomis organizacijomis iš tiesų reiškia, kad buvo išgirstas kiekvienas verslininkas, kuriam tie sprendimai gali kainuoti verslą?
LIGONĮ REIKIA GYDYTI, O NE REIKALAUTI, KAD JIS PASIKEISTŲ GRAŽESNĘ PIŽAMĄ!
Štai kaip man atrodo dabartinė situacija.
Turime sunkiai sergantį Klaipėdos senamiesčio maitinimo ir pramogų verslą. O ką darome?
Vietoj gydymo plano siūlome gražesnes terasas, tvarkingesnes iškabas ir papildomus reikalavimus.
Bet juk ligonio neišgydysime reikalaudami, kad jis nusipirktų naują pižamą ir pasikeistų patalynę!
Pirmiausia reikia padėti jam atsistoti ant kojų!
Jeigu senamiestyje būtų tiek barų ir lankytojų, kad žmonės nebegalėtų praeiti gatvėmis, o dėl netvarkos nuolat kiltų konfliktų, suprasčiau poreikį skubiai griežtinti taisykles. Tačiau šiandien mūsų problema visiškai priešinga.
Senamiestyje trūksta ne gražių terasų. Jam vis labiau trūksta gyvybės! Ir jokie nauji fasadai neatstos muzikos, juoko, pokalbių, šviesų bei žmonių.
REIKIA NE DAR VIENO DRAUDIMO. REIKIA SENAMIESČIO GELBĖJIMO PLANO!
Mano pozicija aiški: dabar ne laikas skubinti papildomų terasų ir iškabų pertvarkymo reikalavimų įgyvendinimą.
Todėl siūlau savivaldybei nedelsiant imtis konkrečių veiksmų.
- Pirma. Susitikti ne tik su asociacijomis, bet ir individualiai su senamiesčio barų, kavinių bei restoranų savininkais. Išklausyti jų problemas, įvertinti realią finansinę situaciją.
- Antra. Numatyti galimybę laikinai atidėti naujų terasų reikalavimų vykdymą bent 12–24 mėnesiams tiems verslams, kuriems tai sukeltų neproporcingą finansinę naštą. Žinoma, neatsisakant būtinų saugumo, prieinamumo ir viešosios tvarkos reikalavimų.
- Trečia. Peržiūrėti savivaldybės rinkliavas, svarstyti laikinas lengvatas, paramą terasų pritaikymui ir kitas tikslines priemones, kurios padėtų verslui išlikti.
- Ketvirta. Spręsti parkavimo, senamiesčio pasiekiamumo ir dėl vykdomų remontų prarandamų klientų problemas.
- Penkta. Parengti realią senamiesčio gyvybingumo programą. Su aiškiu biudžetu, terminais, atsakingais žmonėmis ir išmatuojamais rezultatais.
Tai nereiškia, kad taisyklių neturi būti. Jos reikalingos. Tačiau tvarka turi tarnauti miestui ir jo žmonėms, o ne tapti priežastimi užgesinti dar vieną verslą.
Savivaldybė turi būti partnerė, o ne papildoma našta ant ir taip vos besilaikančio verslo pečių!
AR NORIME SENAMIESČIO, KURIAME BUS GRAŽU, BET NEBUS KĄ VEIKTI?
Įsivaizduokime Klaipėdos senamiestį po kelerių metų. Restauruoti fasadai. Gražios grindinio trinkelės. Vienodos terasos. Tvarkingos iškabos.Tik viena bėda…
Užrakintos durys. Tamsūs langai. Tuščios kėdės.
Ir turistas, kuris po dešimties minučių pasivaikščiojimo išvažiuoja į „Akropolį“, nes senamiestyje neberanda kur prisėsti.
Ar tikrai tokios Klaipėdos norime?
Juk baras ar kavinė nėra vien verslas, mokantis mokesčius. Tai darbo vietos. Tai susitikimai. Tai miesto kultūra, istorijos, prisiminimai ir bendruomenės gyvenimas. Kiekvienas užsidaręs baras iš senamiesčio išsineša dalį jo charakterio. Ir todėl negalime ramiai stebėti, kaip vienas po kito užgęsta miesto traukos taškai.
Noriu padėkoti mane pasikvietusiam baro šeimininkui už atvirumą ir pasitikėjimą. Gerbiu jo norą likti neįvardytam. Tačiau jo perduota žinia turi būti išgirsta.
KLAIPĖDA, LAIKAS GELBĖTI SAVO SENAMIESTĮ!
KLAIPĖDA, LAIKAS GELBĖTI SAVO SENAMIESTĮ!
Ne po metų. Ne tada, kai užsidarys paskutinis baras. Dabar.
Ir labai noriu išgirsti jus, klaipėdiečiai. Kokių laikinų priemonių, jūsų nuomone, reikėtų imtis, kad sustabdytume barų, kavinių ir restoranų griūtį?
Gal mokestinių lengvatų? Nemokamo parkavimo? Terasų reikalavimų atidėjimo? O gal turite kitų idėjų?
Kviečiu pasisakyti ir pačius verslininkus. Rašykite, kvieskite susitikti, kalbėkimės. Tik išgirdę tikrąsias problemas galime pasiūlyti tikrus sprendimus.
Nes miestą gyvą daro ne jo fasadai. Miestą gyvą daro žmonės!
O Klaipėda nusipelno gyvo, pilno žmonių, muzikos ir šviesų senamiesčio.
