Įvairiais skaičiavimais, daugiau nei 600 tūkstančių žmonių šalyje gyvena ties skurdo riba – tai maždaug Vilniaus dydžio miestas. Tiek Lietuvos gyventojų patiria sunkumų patenkindami pagrindinius gyvenimo poreikius. Jie nuolat susiduria su įtampa ir stresu, bandydami sumokėti už būstą, komunalinius mokesčius, apsirūpinti maistu, vaistais, drabužiais, transportu ir ryšiais. Apie laisvalaikio pramogas, kultūrą, teatrą, kiną ar keliones šie žmonės net nedrįsta svajoti. Ekonominiai statistiniai vidurkiai dažnai slepia realias žmonių istorijas ir jų kovą su skurdu.

Ką reikia daryti ir kaip valstybė gali padėti jiems ištrūkti iš šio uždaro skurdo rato? Pirmiausia, būtina tiksliai nustatyti, kas yra šie žmonės. Jei darbingo amžiaus žmogui galima padėti didinant darbo vietų pasiūlą, tai kur kas sudėtingiau su tais, kurie dirba, bet gauna mažus atlyginimus.

Valstybė eina teisingu keliu, didindama minimalų mėnesinį atlyginimą, tačiau to nepakanka.

Ypač sunku dirbančioms šeimoms su vaikais. Reikia daugiau mokestinių lengvatų, pavyzdžiui, didinant neapmokestinamą pajamų dydį arba mažinant pajamų mokesčius.

Vis dėlto didžiausia socialinė grupė, patirianti skurdą, yra senjorai, kurie nebedirba ir neturi sukaupę pakankamai santaupų. Valstybės pasiūlytas augimo tempas šiems žmonėms yra per lėtas. Pensijų didėjimas nebeatitinka būtiniausių prekių ir paslaugų kainų augimo, todėl pensijos faktiškai mažėja. Lietuvoje reikia nusistatyti aiškų tikslą – kad vidutinė senjorų pensija pasiektų minimalų mėnesinį atlyginimą, kuris kitais metais bus 1038 eurai. Nors tai gali atrodyti kaip populizmas ir neįmanoma užduotis, jei nenusistatysime ambicingų tikslų, jų niekada ir nepasieksime.

Įvardinus tikslus ir pasitelkus ekspertus, būtina sudaryti konkrečių finansinių priemonių planą. Tai galėtų būti savotiškas Lietuvos senjoro portfelis, apimantis visą valstybės teikiamą paramą. Jame galėtų būti išplėstas kompensuojamų vaistų sąrašas, apmokamas iš Sveikatos draudimo fondo, ir savivaldybių kompensuojamos komunalinės išlaidos.

Siekiant radikaliai sumažinti skurdą Lietuvoje, verta apsvarstyti ir šiandien utopiškai skambančias idėjas.

Pavyzdžiui, leisti vaikams ir anūkams pervesti dalį gyventojų pajamų mokesčio savo tėvams ir seneliams. Mūsų valstybė niekada nepasieks nei gerovės, nei teisingumo, jei žmonės, kurie visą gyvenimą kūrė šią valstybę, senatvėje liks gyventi skurde.