O buvo taip…
Po Pirmojo pasaulinio karo, mano prosenelis iš tolimosios Vengrijos kraštų bėgo Karpatų link. Jam pavyko įveikti daugiau kelio, kol galiausiai atsidūrė Poltavoje, centrinėje Ukrainoje. Ten, deja, nepavyko užsibūti, nes netrukus su šeima Stalino buvo ištremtas į Sibirą, kur jo ir netekome.
Vėliau Novosibirske gimė mano tėvas ir būdamas 16 metų atvyko į Lietuvą stoti į Jūreivystės mokyklą. Čia ir sutiko mano mamą – gryną lietuvaitę Daną Šaulytę…
Turbūt smalsu sužinoti, kodėl nusprendžiau pasidalinti šia istorija?
Ogi todėl, kad nepriklausomai nuo savo kilmės, kalbos ir genų – esu ne tik Lietuvos pilietis bei patriotas, bet ir klaipėdietis. Aš tikiu, kad kiekvienas žmogus turi turėti vienodas galimybes – siekti mokslo, karjeros, profesinių aukštumų, gauti reikiamas paslaugas ir pagalbą, palaikymą. Ir aš nuoširdžiai didžiuojuos tuo, kad šiuose savivaldybės rinkimuose, kartu su partija atstovausime tautinių mažumų interesus bei Klaipėdoje gyvenančius rusakalbius. Norime išgirsti problemas ir jas spręsti, kelti klausimus ir rasti į juos atsakymus.
Miestas yra sukurtas žmonėms, nepriklausomai nuo jų tautybės. Tad trokštame, kad kiekvienas Lietuvos pilietis, gyvenantis jame jaustųsi mylimas, saugus, išgirstas ir suprastas.
