Neseniai kalbėjome apie tai, kaip svarbu atkreipti dėmesį į tautines mažumas, rusakalbių bendruomenę. Būtent šiuo tikslu vieną pirmųjų aplankėme pajūrio mokyklą, kurioje prie 500 esamų mokinių, prasidėjus neramumams Ukrainoje, prisijungė dar 200. Galime pasidžiaugti, kad šie moksleiviai puikiai integravosi ne tik į mokyklos, bet ir miesto bendruomenę. Tačiau ne visose mokyklose sąlygos geros, kai kur jos tikrai problematiškos.

Mums labai svarbu skirti tą dėmesį, kurio mokykloms šiuo metu akivaizdžiai trūksta iš esamų savivaldybės darbuotojų. Pasikalbėjome kas ne taip, kas ženkliai pagerintų mokymosi kokybę ir moksleivių gerovę, aptarėme inovacijų ir finansavimo klausimus.

Bendraujant su skirtingomis įstaigomis atsiranda įdomus kontrastas ir dar daugiau klausimų. Kodėl vienos mokyklos gauna finansavimą, o kitos ne? Nuo ko tai priklauso? Kodėl vienose mokyklose jaučiasi modernumas, o kitos vis dar kovoja su šalčiu, pelėsiu, kritinės būklės klasėmis? Pasižymėti svarbiausių problemų neužtenka, sprendimai reikalingi jau dabar.

Išgirsti nuomonę „iš vidaus” yra kertinis momentas apskritai sprendžiant švietimo klausimus. Turi būti tiesioginis ryšys, bendras supratimas. Tad jeigu mums pasiseks, ir pateksime į Klaipėdos tarybą – busime vienu žingsniu priekyje, spręsdami su ugdymu susijusius klausimus, galėsime kreiptis į ekspertus, mokyklos atstovus, kurie puikiai suvokia kas iš tiesų yra reikalinga vaikams. Kartu galėsime efektyviai panaudoti finansavimą, kuriant vertę visai mokyklų bendruomenei, nepriklausomai nuo joje esamos kalbos ar švietimo kokybės lygio, o ne pavieniams atvejams.