Tai, kas prasidėjo praeitų metų vasario 24-osios rytą ir tęsiasi jau metus, palietė kiekvieną. Jei ne asmeniškai, tai emociškai. Jei ne emociškai, tai pasąmonėje.
Pamenu, kuomet pirmosios žinios pasiekė mane ir artimuosius. Sunku patikėti, kad XXI-ame amžiuje, turime sekti naujienas apie žiaurumą, nekaltus žūstančius žmones, begalinį skausmą, netektis, prievartą, vykstančią čia pat, šalia mūsų, vos už kelių šimtų kilometrų nuo Lietuvos sienos.
Karas Ukrainoje negrįžtamai pakeitė mūsų gyvenimus. Kasdien dėkoju už tai, kad nesame ten, kad mūsų vaikai neturi patirti viso vykstančio siaubo, o taip pat už tai, kad mūsų šalies žmonės nėra abejingi.
Nuoširdžiausiai dėkoju visiems bendražygiams, susibūrusiems kelionėje į viltį ir pagalbą Ukrainos žmonėms. Ačiū savanoriams už jūsų skirtą laiką, pozityvumą ir aktyvumą. Tik kartu sutelkę tikėjimą ir jėgas, esame stiprūs ir tokie išliksime iki pabaigos!
Dalinuosi nuotraukomis žmonių, kuriems jau padėjome. Nuoširdus „ačiū” ir šypsenos yra didžiausia motyvacija stengtis, padėti dar labiau ir nesustoti.
