Klaipėda visais laikais garsėjo kaip neužšąlantis kultūros uostas, vieta, kur jūros nevaržoma galia ir grožis išlaisvina žmogaus mintis ir suteikia kūrybiniam polėkiui sparnus. Sprendžiant iš pastarojo meto Klaipėdos kultūros profesionalų ir savos srities žinovų viešų pasisakymų, kultūros krizė mūsų mieste, deja, sparčiai gilėja.

Apmaudu, o kartu ir neaišku, kodėl pasirinktas toks klaidingas kursas. Jau pirmaisiais naujos miesto kadencijos metais sugriauta sėkmingai veikusi Klaipėdos kultūros projektų vertinimo ir finansavimo tvarka. Išardyta profesionaliai veikusi kompetentinga visuomeninė kurltūros taryba. Pirmosios kultūros organizacijos, pasikeitus tvarkai, jau paliko Klaipėdos kultūros projektų vertinimo sistemą ir tai dar tikrai ne pabaiga.

Urmu pradėtus projektus staigiai nutraukianti miesto valdžia šienauja ir tarptautinio bendradarbiavimo programas. Gerai, kad bent jau Paryžiaus olimpinės varžybos nėra Klaipėdos valdžios galioje, todėl jos tikrai įvyks. Deja, bet mūsų miestas izoliuojasi ir iš potencialios Europos kultūros sostinės virsta niūriu industriniu miestu su kaminais ir sandėliais.

Šią opiniją patvirtina ir LR Kultūros ministerijos organizuotas tyrimas, kuriuo siekta nustatyti kultūros organizavimo ir finansavimo būklę visose šalies savivaldybėse.

Negaliu pateisinti miesto vadovų delsimo dėl miesto centrinio pašto renovacijos. Niekaip negaliu suprasti, kodėl nerandama tinkamo žmogaus, kuris profesionaliai galėtų sėkmingai įgyvendinti, šį miestui ir regionui svarbų projektą. Pinigų yra, bet renovacija nevyksta, o miestas praranda ypač svarbų jo identitetui architektūrinį ir kultūrinį objektą.

Klaipėdos kultūra tuštėja.

Norint tai sustabdyti, reikia atvirumo ir pagarbos miesto bendruomenei, išminties ir pasitikėjimo žmonėmis, pilnavertiško dialogo su kultūros profesionalais ir institucijomis. Reikia ir didesnės kultūros miesto valdžioje, kad jos daugiau būtų mūsų mieste.