Lietuvos ūkininkų protestai yra sudėtingas ir daugiasluoksnis reiškinys, atspindintis tiek vietinės, tiek tarptautinės politikos įtaką. Įvairios žemės ūkio darbuotojų akcijos ir protestai nuvilnijo daugelyje Europos šalių.

Streikai ir protestai dažnai yra priemonės, per kurias visuomenės nariai reiškia savo nuomonę, nepasitenkinimą ar siekius. Jie atspindi pilietinį sąmoningumą ir aktyvumą, žmonių norą dalyvauti viešajame gyvenime ir įtakoti politinius bei socialinius sprendimus. Tai rodo visuomenės gebėjimą konstruktyviai ir taikiai išreikšti nesutikimą, taip pat gebėjimą organizuotis ir veikti kolektyviai siekiant bendrų tikslų.

Mokytojų žygis į sostinę, statutinių pareigūnų piketas prie LR Seimo, ūkininkų laužai visoje šalyje atskleidžia, kad visuomenėje yra pakankamai laisvės ir demokratinių procesų, leidžiančių piliečiams išreikšti savo nuomonę.

Ūkininkų nepasitenkinimą kelia Europos sąjungos žaliojo kurso pasirinktos priemonės. Susidaro įspūdis, kad dalis Nacionalinių vyriausybių (tame tarpe ir Lietuva) žaliojo kurso sprendimus, dažnai automatiškai, perkelia ant savo piliečių pečių. Tai daroma iš inercijos arba kai Europos sąjungos institucijos prispaudžia. Būtent tokiu keliu nueita ir mūsų šalyje, kada vykdant „Natura2000“ strategiją, tūkstančiai hektarų ūkininkų dirbamos žemės, bus paversta Valstybės saugomais plotais. Tai iš esmės keičia ūkininkavimo sąlygas Lietuvoje ir daugeliui ūkių ženkliai pablogina veiklos galimybes.

Lietuva turi stiprias žemdirbystės tradicijas, gerai išvystytą žemės ūkio produkcijos gamybą. Maisto eksportas pasauliui galėtų tapti dideliu Lietuvos ekonominiu pranašumu. Todėl priimant sudėtingus sprendimus yra reikalingas profesionalus valdžios institucijų požiūris, ilgas dialogas su ūkininkus vienijančiomis organizacijomis, ilgalaikė komunikacija. Išsaugoti gamtą, švarinti aplinką yra labai svarbus ir prioritetinis visos žmonijos ir kiekvieno žmogaus tikslas, tačiau administraciniai sprendimai negali būti mechaniškai nuleidžiami ant žmonių galvų. Nepriimtina, kada kilnūs aplinkosauginiai tikslai yra supriešinami su žemės ūkio bendruomenės teisėtais lūkesčiais.

Valdžios institucijos (Žemės ūkio ministerija) privalo subalansuoti savo sprendimus, bei apsaugoti ūkininkų interesus, ypač kai kalba eina apie naujų veiklos draudimų įvedimą, ar akcizo mokesčio didinimą. Kokybiška aplinkosauga, bei subalansuotas tvarumas, neįmanomi jeigu žmogaus poreikiai, veikla ir pilnavertis gyvenimas bus nustumti į antrą planą.

Per šiuos protestus ir streikus Lietuvos ūkininkai ne tik reiškia savo nepasitenkinimą ar reikalauja permainų, bet ir atkreipia visuomenės dėmesį į svarbius klausimus, susijusius su žemės ūkio politika, tvarumu ir ekonomine gerove. Tai rodo, kad visuomenės branda neatsiejama nuo gebėjimo konstruktyviai spręsti konfliktus ir ieškoti kompromisų tarp skirtingų interesų grupių.