Suprantu, Tu nesi išlepinta. Ir Tavo orai ne visada palankūs. Bet užtat turi labai gražų žalią rūbą, kurį užsidedi kiekvieną pavasarį vasarą Turi daugybę mėlyno gilumo ežeringų akių Turi nenuspėjamą, bet savo didingumu užburiančia banguojančią žalumą.

O kur dar tavo kalnai ir pakalnės. Kur tavo žieduose paskendusios sodybos Tavo dainos, legendos ir pasakos

Visu gražumu Tu sublizgi pasauliui sporto aikštelėje, teatro scenoje ar parodų pavilijone Kartas nuo karto leidi Tavimi didžiuotis iki smulkiausių šiurpuliukų.

Žinau, turi ir savo rūpesčių, kai aplink dideli grobuonis slankioja. Bet nieko nebijai. Esi drąsi ir išdidi. Esi patyrusi ir svajojanti

Mūsų daug, nors norėtųsi, kad dar daugiau būtų. O tu- viena. Viena Tavo širdis. Ji plaka mums

O mes ką galim, dar daugiau dėl Tavęs padaryti- jog Tavo širdis plaktų ramiai ir amžinai? Sakyk, nesidrovėk. Aš noriu dėl Tavęs padaryti dar dar daugiau!