Įsivaizduokite, jei kiekvieną dieną galėtume sutrumpinti kelionės laiką automobilyje bent 15 minučių. Per savaitę tai sudarytų 1,5 valandos. Ką galėtumėte nuveikti su papildomu laiku? Galbūt skirtumėte daugiau dėmesio šeimai, draugams ar hobiams? Tai nėra vien svajonė – tai tikslas, kurį galime pasiekti efektyviau organizuojant transporto srautus Klaipėdos gatvėse.
Visgi pastaraisiais metais buvo priimta ne vienas klaidingas sprendimas šioje svarbioje srityje. Dar 2018 m. pradėta kalbėti apie žaliosios šviesoforų bangos įrengimą mieste ir tam buvo skirtas finansavimas. Nors nuo to laiko praėjo šešeri metai, miestiečiai vis dar nesulaukė sklandžiai veikiančios sistemos, kuri padėtų sumažinti spūstis. Kai kurios atskiros žaliosios bangos atkarpos, pavyzdžiui, Minijos gatvėje, duoda nedaug naudos – vairuotojai pravažiuoja vieną žalią ruožą, bet sustoja prie kitų sankryžų, kur žalioji banga neveikia.
Pagrindinė priežastis – tinkamai nesureguliuoti šviesoforai ir būtinos įrangos trūkumas. Norint efektyviai paleisti žaliąją bangą Klaipėdos pagrindinėse arterijose, reikia sureguliuoti šviesoforų algoritmus ir įdiegti trūkstamą įrangą. Tai turi tapti miesto prioritetu – būtina skirti lėšas iš biudžeto ir nedelsiant įgyvendinti šį sprendimą. Vairuotojai pavargo girdėti pažadus apie žaliąją bangą – dabar laikas veikti.
Kita problema – per didelis pėsčiųjų šviesoforų skaičius, kuris trikdo žaliosios bangos veikimą. Piko metu, kai pėstieji nuolat spaudžia šviesoforo mygtukus, pavyzdžiui, nuo 16 iki 18 val., eismas visiškai sulėtėja. Tai ypač matoma tokiose gatvėse kaip Minijos ir Mokyklos, kur dėl per didelio šviesoforų tankumo važiuoti tampa neįmanoma. Šviesoforai yra išdėstyti pernelyg tankiai, net ir ten, kur nėra didelio pėsčiųjų srauto.
Sprendimas – racionalus miesto pėsčiųjų perėjų auditas.
Nesaugias perėjas reikia padaryti saugesnėmis, įrengiant papildomas saugumo priemones, tačiau taip pat būtina sumažinti antžeminių perėjų skaičių tose vietose, kur intensyviai važiuoja transportas. Pavyzdžiui, Baltijos prospekte galėtų būti įrengtos požeminės perėjos arba pėsčiųjų tiltai, kurie užtikrintų saugų perėjimą nesustabdant eismo.
Klaipėda turi tapti miestu, kuriame bet kokio transporto priemonė gali judėti greitai, patogiai ir saugiai, o pėstiesiems taip pat būtų užtikrintas komfortas. Laikas, praleistas spūstyse, turi būti paverstas prasmingu laiku – skirtu sau ir savo artimiesiems. Ir tai nėra utopija – šiuos pokyčius įgyvendinti galima ir be burtininko lazdelės.
