Nesu iš tų, kuris iš valdžios daug tikėtųsi ir lauktų. Manau, kad žmonės patys turi susikurti savo laimę. Pirmiausiai, aš pats esu atsakingas už savo pasirinkimus, sprendimus ir gyvenimą. Ir tikiu, kad daug žmonių taip ir gyvena.
Nėra viskas taip blogai. Visuomenės ir verslo pastangomis neblogai tvarkomės ekonomiškai. Vis daugiau uždirbame, daugiau perkame, daugiau sumokame mokesčių į valstybės biudžetą.
Nors socialinio skurdo nepajėgiame įveikti, tačiau vis daugiau žmonių gali pragyventi iš savo darbo. Įvairios socialinės išmokos ar senjorų pensijos taip pat auga.
Nuojauta kužda, kad šis šviesusis periodas amžinai netruks. Todėl ką ekonominio kilimo atveju daro protinga valdžia? Ji stengiasi kaupti atsargas blogesnei dienai bei ieško ekonominių impulsų, kad išnaudoti gerų laikų galimybes, o ne dar labiau brenda į skolas ir didina fiskalinį deficitą.
Kaip yra pas mus? Deja, stebint šiais metais vykusius ir vykstančius politinius procesus, susidaro įspūdis, kad Lietuvoje susidarė du paraleliniai pasauliai, kurie vis mažiau vienas kitą supranta.
Vienas pasaulis yra žmonės, kurie gyvena savo gyvenimus, rūpinasi savo šeima ir namais, daug dirba ir siekia kuo tvirčiau atsitoti ant kojų.
Kitas pasaulis yra valdžia, kuri veikia tik pagal sau suprantamus dėsnius. Kuri stengiasi bet kokia kaina išsilaikyti, save sureikšminti ir nelabai turi laiko, o gal ir idėjų, kurias galėtų pasiūlyti tolimesniam valstybės vystymuisi.
Visuomenės ankstesnio padaryto įdirbio dėka Lietuvos lėktuvas vis dar stabiliai skrenda numatytu kursu, nepaisant to, kad jo pilotai blaškosi, nepasidalina rolėmis ir chaotiškai spaudinėja mygtukus lėktuvo kabinoje. Šiandien dar galime leisti sau tokią prabangą ir per daug nesidomėti arba tik šaipytis iš paralelinio valdžios pasaulio absurdų.
Nors ir esame kantrūs, tačiau viskam yra savos ribos. Lėktuvo keleivių kantrybė senka. Nėra jokių garantijų, kad pilotų negebėjimas valdyti orlaivio, ilgainiuineatves visų mūsų prie kracho.
Ką turi padaryti kiekviena padori valdžia, kad žmonės ją pradėtų gerbti ir palaikyti? Minimum, bent du paprastus dalykus: nustatyti valstybėje protingus mokesčius bei surinktus pinigus efektyviai išleisti, kad visuomenė gautų kokybiškas viešasias paslaugas.
Deja, kol kas Lietuvoje tai yra tik nepasiekiama iliuzija. Šiuo metu Lietuvoje taikomos mokesčių politikos ydingumą atspindi vienas labai iškalbingas pavyzdys. Valdžia pastaruoju metu, siekdama kuo daugiau pripildyti biudžetą, beatodairiškai didino akcizus dyzeliniam kurui. Paskutiniais metais dyzelino akcizas padidintas 25 procentais. Prognozuojama, kad 2025 m. Lietuvoje bus parduota greičiausiai 200 mln litrų mažiau dyzelino nei planuota ir gauta apie 100 mln eurų pajamų mažiau į biudžetą, negu galvota. Pasitvirtino taisyklė, kad labai dideli mokesčiai nebūtinai reiškia daugiau pajamų į biudžetą.Reaguodami į tai, paskutinę akimirką, tvirtindami 2026 m. nacionalinį biudžetą, valdantieji atsisakė planų toliau didinti akcizą dyzeliniam kurui.
Tačiau, nepamirškime, kad nuo kitų metų didėja gyventojų pajamų apmokestinimas, pelno mokestisverslui. Visiškai neaišku, kaip veiks naujai įvestas NT mokestis fiziniams asmenims. Mokesčių naštos didinimas šiame ūkio raidos etape yra absoliučiai neadekvati reakcija į ekonominius procesus, kurie vyksta mūsų valstybėje.
Kalbant apie viešasias išlaidas, turbūt svarbiausios visuomenei paslaugos yra valstybės saugumas, sveikatos apsauga ir švietimas. Jeigu, nacionalinio saugumo srityje Lietuvai dar pavyksta sutelkti reikalingas lėšas, tai švietime, kultūroje jų ir vėl trūksta įgyvendinti anksčiau duotus pažadus- pakelti mokytojų atlyginimus. Jau nekalbant apie tai, kad tiek švietimas,kultūra, tiek jau ir sveikatos apsaugos sektoriai yra tapę valdančiųjų eksperimentų aikštele.
Nepaisant to, kad per rinkimus buvo žadama neskubėti su naujomis reformomis, jau matome sveikatos apsaugos sistemos tam tikrą „suvalstybinimą“, atsisakant priemokų bei ribojant privačių gydymo įstaigų galimybes teikti paslaugas. Ilgainiui tai gali atimti galimybę iš pacientų rinktis gydymo įstaigas bei dar labiau atitolinti sveikatos paslaugas nuo žmonių.
Man gaila savo vaikų ir visų moklseivių bei jų tėvelių,ir ypač mokytojų, kada iš esmės kiekvienais moklso metais keičiasi egzaminų laikymo ir vertinimo tvarkos, atsiranda vis nauji biurokratiniai reikalavimai. Niekas nežino kas jų laukia artimiausiu metu. Lietuvos švietimo sitema tampa lyg loterijos kamuoliukų būgnas, kada niekas neturi supratimo, koks kitas skaičius išriedės…
Visą šią valdžios keliamą valstybės turbulenciją dar būtų galima išgyventi iki kitų rinkimų, jeigu kalba suktųsi tik apie mūsų vidaus lėktuvo reikalus. Deja, reikalas kur kas rimtesnis, ir iš valdžioje esančių, reikalaujantis kur kas atsakingesnio bei profesionalesnio požiūrio. Per iliuminatorių matosi didelės geopolitinės audros, kurios gali mus tiesiogiai kliūdyti. Todėl dar neramiau darosi, kada nėra lyderystės ir ryžtingų sprendimų, o iš rytų atskridę meteorologiniai balionėliai tampa neįveikiamu galvosūkiu mūsų valdžiai ir ji į tave žiūri panikos pilnomis akimis.
Neduoda ramybės klausimas. Nejaugi, tik tokios valdžios esame verti, kai kitose srityse mums visai neblogai sekasi?
