Mokyklų suolais atėjo rūpestingas rugsėjis. Šį kartą ilgesnis, nes apie švietimą trumpai nesigauna.
Nereikia dejuoti, kad kažkas negerai. Visada galvokime, ką dar galima padaryti, kad būtų geriau.
Naujus mokslo metus pasitinkame su švietimo darbuotojų reikalavimais didinti pedagogų algas. Ir perspėjimais apie streikus, dar tik vos pradėjus dirbti. Mokytojų atlyginimai nėra nauja tema, todėl apmaudu, kad būtent ji užgožia kitas švietimo problemas.
Politikai turi laikytis duoto žodžio. Nacionaliniame susitarime dėl švietimo yra visų politinių partijų duotas įsipareigojimas švietimo bendruomenei, pasiekti, kad 2024 m. jų vidutinis atlyginimas siektų 130 proc. šalies vidutinio darbo užmokesčio. Pedagogai reikalauja laikyti susitarimo, todėl visokie išsisukinėjimai ar paaiškinimai, kad vidutinis atlyginimas valstybėje kilo sparčiau negu planuota, yra apgailėtini. Nežadėk, ko negali padaryti, o jeigu jau sukirtai rankomis– laikykis susitarimo. Elementari taisyklė, kuri pasirodo politikoje ne visada galioja.
Švietimas- labai jautri tema, kuri mane asmeniškai neramina ir, todėl labai apmaudu, kad tokie dalykai kyla. Vaikai yra mūsų ir mūsų šalies ateitis. Neturi kilti net mažiausių abejonių, kad privalome investuoti į savo šalies ateitį ir užtikrinti aukščiausios kokybės edukaciją. Kai mokytojai kalba apie streiką, tai parodo situacijos rimtumą ir absurdiškumą. Užuot mąstę apie tai, kaip geriau perteikti žinias vaikams, mokytojai priversti galvoti, kaip išgyventi, susimokėti sąskaitas, skolas ar kreditus, nes valdžia nesistengia suprasti situacijos rimtumo ir nesilaiko duotų pažadų.
Reikia rimtos finansavimo peržiūros ir naujo strateginio plano bei be išlygų ir išsisukinėjimų laikytis Nacionalinio susitarimo.
Mokyklų vadovai skambina pavojaus varpais, kad kai kuriose mokyklose katastrofiškai trūksta mokytojų. O mokytojai baksnoja pirštu į Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją, kad ši pakeitusi mokymo programas, laiku nepasirūpino vadovėliais. Iš daugiau kaip 50 naujai parengtų vadovėlių, mokyklas pasiekė tik šiek tiek daugiau negu 30. Kažkoks chaosas, kuris niekaip nesibaigia mūsų švietimo sistemoje. Planavimo bėdos ar dar kažkas, bet svarbiausia, kad dėl to nukenčia mūsų visų vaikų išsilavinimas.
Į mokyklas keliauja iš aukščiau nuleistos naujos centralizuotos tvarkos. Šį kartą- mokyklos lankomumo užtikrinimo tvarka. Pagal, kurią moksleivio tėvai galės pateisinti iki 5 mokymosi dienų per mėnesį, praleistų dėl ligos. Taip pat, centralizuotai nustatyta, kad dėl svarbių asmeninių priežasčių gali būti pateisinama iki 3 mokymosi dienų per pusmetį, arba ne daugiau nei 2 mokymosi dienos per trimestrą. Iki šiol, pačios mokyklos savarankiškai sprendė, kiek ir kaip vaikas pamokų gali praleisti su tėvų žinia.
Tokios, ant galvų nuleistos, ministerinės tvarkos kelia nesmagių klausimų. Kam reikėjo tiek daug ir taip gražiai kalbėti apie mokyklų svarankiškumą, teisę pačioms bendruomenėms tvarkytis savo reikalus, jeigu įsakomuoju būdu į mokyklas yra nuleidžimos vis naujos taisyklės? Iš kur tas nenumaldomas noras viską smulkmeniškai sureguliuoti? Ir pagaliau, kur dingo politikų deklaruotas pasitikėjimas moksleivių tėvų bendruomenėmis? O gal jo ir nebuvo?
Suprantu, kad pamokas lankyti yra moksleivio pareiga ir atsakingi tėvai privalo tuo rūpintis beinepiktnaudžiauti savo vaikų ateitimi, ir gerove. Jokiu būdu nenoriu nieko įžeisti ar sumenkinti, bet gal yra atvejų, kada keletos dienų moksleivio kelionė su tėvais į Paryžių ar Romą, dar labiau praturtina vaiko geografines ar istorines žinias. Visame turi būti sveiko proto balansas. Deja, tokie ministerijos tarnautojų sprendimai, šį balansą griauna ir didina tarpusavio nepasitikėjimą visoje švietimo bendruomenėje.
